Snieginis garnys (lot. Egretta thula, angl. Snowy Egret, vok. Schmuckreiher) – garninių (Ardeidae) šeimos paukštis. Tai amerikietiškas mažojo baltojo garnio antrininkas.
Suaugę paprastai būna 61 cm ilgio ir sveria 375 g. Snapas siauras, juodas, kojos ilgos, juodos su geltonomis pėdomis. Viršutinė snapo dalis, ties akimis, – geltona, bet paraudonuoja poravimosi sezono metu. Tada suaugusiems taip pat padaugėja nugaros plunksnų, dėl ko paukščiai atrodo pasišiaušę.
Veisiasi plačiame sausumos bei pelkių plote, nuo Didžiųjų ežerų bei JAV pietvakarių iki Pietų Amerikos, rytinėje Šiaurės Amerikos dalyje – išilgai vandenyno krantų nuo Meino iki Teksaso, bei sausumoje prie didesnių upių bei ežerų. Suka lizdus kolonijomis, neretai su kitais balų paukščiais, paprastai medžiuose ir krūmuose. Snieginių gandrų lizdai būna plokšti ir negilūs, iš pagaliukų, padengtų šakelėmis ir nendrėmis. Kiaušiniai žalsvai mėlyni, ovalūs, trys arba keturi lizde. Jaunikliai palieka lizdą po 20-25 dienų ir šokinėja netolimose šakose prieš galutinai išskrisdami.
Šiltesnėse vietovėse snieginiai garniai gyvena pastoviai; šiaurinės populiacijos migruoja į Centrinę Ameriką ir Karibus. Po veisimosi sezono gali skristi į Šiaurę, retkarčiais nuklysdami į vakarų Europą.
Snieginiai garniai minta žuvimi, vėžiagyviais, vabzdžiais. Maistą medžioja sekliame vandenyje, tiek krypuodami vandenyje, kojomis drumsdami vandenį, kol grobis matomas, tiek skrisdami virš vandens, taip pat gali tykoti grobio.
Snieginiai gandrai yra buvę paklausūs dėl gražių plunksnų ir buvo medžiojami prekybai (moteriškų skrybėlių papuošimui), dėl ko pavojingai sumažėjo jų skaičiai. Šiuo metu saugomi įstatymo ir populiacija atsistačiusi.
Snieginis garnys (lot. Egretta thula, angl. Snowy Egret, vok. Schmuckreiher) – garninių (Ardeidae) šeimos paukštis. Tai amerikietiškas mažojo baltojo garnio antrininkas.
Suaugę paprastai būna 61 cm ilgio ir sveria 375 g. Snapas siauras, juodas, kojos ilgos, juodos su geltonomis pėdomis. Viršutinė snapo dalis, ties akimis, – geltona, bet paraudonuoja poravimosi sezono metu. Tada suaugusiems taip pat padaugėja nugaros plunksnų, dėl ko paukščiai atrodo pasišiaušę.
Veisiasi plačiame sausumos bei pelkių plote, nuo Didžiųjų ežerų bei JAV pietvakarių iki Pietų Amerikos, rytinėje Šiaurės Amerikos dalyje – išilgai vandenyno krantų nuo Meino iki Teksaso, bei sausumoje prie didesnių upių bei ežerų. Suka lizdus kolonijomis, neretai su kitais balų paukščiais, paprastai medžiuose ir krūmuose. Snieginių gandrų lizdai būna plokšti ir negilūs, iš pagaliukų, padengtų šakelėmis ir nendrėmis. Kiaušiniai žalsvai mėlyni, ovalūs, trys arba keturi lizde. Jaunikliai palieka lizdą po 20-25 dienų ir šokinėja netolimose šakose prieš galutinai išskrisdami.
Šiltesnėse vietovėse snieginiai garniai gyvena pastoviai; šiaurinės populiacijos migruoja į Centrinę Ameriką ir Karibus. Po veisimosi sezono gali skristi į Šiaurę, retkarčiais nuklysdami į vakarų Europą.
Snieginiai garniai minta žuvimi, vėžiagyviais, vabzdžiais. Maistą medžioja sekliame vandenyje, tiek krypuodami vandenyje, kojomis drumsdami vandenį, kol grobis matomas, tiek skrisdami virš vandens, taip pat gali tykoti grobio.
Snieginiai gandrai yra buvę paklausūs dėl gražių plunksnų ir buvo medžiojami prekybai (moteriškų skrybėlių papuošimui), dėl ko pavojingai sumažėjo jų skaičiai. Šiuo metu saugomi įstatymo ir populiacija atsistačiusi.
